Morkų pyragas su ananasais, kokosu, graikiniais riešutais ir glaistu

Taip, visai užmečiau blogą.

Bakalaurinio darbo rašymas pačiam nervų įkaršty, darbas darbe, visa maisto gamyba - maistas dėžutėje :)

Ir vis dėlto šįvakar nutariau čia apsireikšti, nes prižadėjau draugei pasidalinti savo morkų pyragais. Vienas jau pasiviešinęs, tačiau kitas, nors ir mažiau fotogeniškas, tačiau daug skanesnis, būtent dabar laukia savo pasirodymo, taigi.

Pyragas nuostabus. Valgė net kambariokės vaikinas, kuris nevalgo jokių saldumynų ir kepinių, kuriuose yra sviesto. Bet yra vienas bet šiame pyrage - glaistas/kremas.

Originaliame recepte matyti, kad jis turi būti maždaug plaktos grietinėlės pavidalo. Maniškis toks nesigavo. Išvis nesuprantu, kas jam nutiko: kuo daugiau cukraus pudros bėriau, tuo skystesnis jis darės. Galų gale supyliau visą namuose rastą cukraus pudrą (gerokai viršijau kiekį, nurodytą recepte), nervingai tep lep užpyliau kas gavosi, o likusius 2/3 kremo išliejau kartu su visu savo pykčiu ir nepasitenkinimu į tualetą (MB vos sulaikė, kad ir visas pyragas, pakliuvęs po mano karšta ranka, ten pat neatsidurtų)... Tai vat. Galit kremą daryt, galit ir ne - pyragas iš savęs drėgnas, ryškaus skonio ir tiesiog mmmm (kaip dabar norėčiau kokio gabalėlio :>). Tiesą sakant, jei daryčiau antrą kartą, manau, naudočiau glaistą iš ano morkų pyrago recepto, nes jis irgi nuostabus.

Taip, nuotrauka apgailėtina, kremo sluoksnis tarp dviejų pagrindų tiesiog stulbinantis, na bet tačiau gi, kaip be jos? :)

Morkų pyragas su ananasais, kokosu, graikiniais riešutais ir glaistu

* 2 puodeliai miltų

* 2,5 arb. š. kepimo miltelių

* 2 arb. š. cinamono

* 0,25 arb. š. malto muskato

* 170 g sviesto, minkšto

* 1,5 puodelio cukraus

* 3 kiaušiniai

* 0,5 puodelio pieno

* 2 puodeliai tarkuotų morkų

* 1 puodelis kokoso drožlių

* 1 puodelis ananasų, susmulkintų (sublendintų)

* 0,5 puodelio graikinių riešutų, sugrūstų

* 225 g kreminio sūrio (naudojau švelniąją varškę)

* 60 g sviesto, minkšto

* 1 arb. š. vanilės ekstrakto

* 450 g cukraus pudros, kelis kartus prasijota

1. Dubenyje prasijoti/išmaišyti kartu miltus, kepimo miltelius, cinamoną ir muskatą.

2. Atskirame dideliame inde ištrinti sviestą su cukrumi, kol masė pasidarys puri. Įplakti kiaušinius po vieną. Supilti miltus pakaitomis su pienu per kelis kartus, po kiekvieno pridėjimo gerai išmaišant (bet nepersistengiant).

3. Sudėti morkas, kokoso drožles, ananasą, graikinius riešutus ir švelniai, gerai išmaišyti.

4. Kepti 2 atskirus pagrindus išsviestuotoje formoje iki 190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 35 minutes, arba kol į vidų įkištas pagaliukas ištrauktas bus sausas.

5. Kol pagrindai kepa, galima bandyt pasiruošti glaistą: inde iki vientisos masės išplakti kreminį sūrį, sviestą ir vanilę, vėliau po truputį sijoti ant viršaus cukraus pudrą, po kiekvieno karto gerai išmaišyti.

6. Iškepusius pagrindus gerai atvėsinti, aptepti kremu ir pašaldžius šaldytuve kelias valandas jau galima ragauti :>

Šaltinis (step-by-step foto): http://www.simplyscratch.com/

Levandų keksiukai su griliažu

Kažkoks keistas buvo paskutinis laikotarpis. Gyvenau lyg laiko duobėj: niekur neskubu, nieko nedarau, lyg darbų, atsiskaitymų neturėčiau. Pati sau šeimininkė. Vienintelė prievolė - apsilankyt gydytojų namuose, kur vis dar ieškome teisybės bendrom jėgom. Pasipurčiau pinigėliais visokiems testams, patinginiavau savaitę namuose, o dabar vat jau viskas aktyvu, vėl plėšytis, skubėt reikia, neeees liko tik 2 dienos iki paskutinio egzamino, mažiau nei mėnuo iki bakalauro gynimo iririr susiradau darbą ! Pirmąjį oficialų darbą savo gyvenime :> Ir, kaip netikėta, jis susijęs su maistu. Tad artimiausiu metu jei kada užsuksit į M&S maisto skyrių Vilniuje, galit tikėtis mano konsultacijų ir patarimų :)

Šaltinis lietuviškas, bet dariau savų pakeitimų...

Kadangi turiu levandų, tai naudojau, bet realiai ničnieko levandiško nejaučiau, tai, manau, jei neturit, galit praleisti. Arba panaudoti savo kitą mėgstamą aromatą, kad ir apelsinų.

Beje, su šituo receptu susijęs ir mano pagaliau pirmasis žygis į Kulinarijos studiją. Kadangi ir taip jau vėlavau į susitikimą, be to, tiksliai žinojau, kad noriu maistinių dažų, tai tikėjau savimi, kad neužtruksiu. Taip, tikrai neužtrukau, nes maistinių dažų jie vis dėlto neturi :/

Po to man šovė geniali mintis vietoj dažų panaudoti vaisių sultis. Taikiny atsidūrė juodieji serbentai, bet ir vėl, kadangi man prieinami tik visokie nektarai su 23proc tikrų sulčių, tai bandžiau juos. Išvada: neverta terliotis, jei naudot, tai naudot 100proc. sultis (nebent jūs įžvelgiat violetinį atspalvį manajam glaiste :)).

O dabar receptas, at last...

Levandų keksiukai su griliažu

Produktai (~tuzinas keksiukų):

Levandų pienui:

* 100 g šilto pieno

* 1 Š. levandų

Keksiukams:

* 170 g sviesto, kambario temperatūros, minkšto

* 170 g cukraus

* 3 kiaušiniai, paplakti

* 170 g miltų, prasijotų

* 1,5 Š. kepimo miltelių

* 4 Š. levandų pieno

Griliažui:

* ~100 g migdolų (manau, drąsiai galima keisti ir kitokiais riešutais)

* 3-4 Š. rudojo cukraus

Glaistui:

* 125 g sviesto, kambario temperatūros, minkšto

* 250 g cukraus pudros

* 2 Š. levandų pieno

1. Levandų pienui sumaišyti visus produktus ir palikti pusvalandžiui pritraukti. Po to nukošti pro sietelį, ir jau gatava.

2. Griliažui migdolus nuplikyti verdančiu vandeniu, nulupti odeles, riešutus susmulkinti, sumaišyti su ruduoju cukrumi. Paskleisti ant sviestinio popieriaus ir kepti įkaitintoje orkaitėje tol, kol cukrus išsilydys, o riešutai apskrus, retkarčiais pamaišant. Paruošus atvėsinti ir susmulkinti pirštais.

3. Sviestą ištrinti iki purumo su cukrumi, supilti per kelis kartus kiaušinių masę, po kiekvieno karto gerai išmaišant.

4. Kepimo miltelius sumaišyti su miltais, ir šitą mišinį kartu su levandų pienų per 2 kartus užsijoti ant tešlos ir atsargiai įmaišyti (nepermaišyti !). Su paskutiniais miltais sudėti ir griliažą,

5. Keksiukus kepti paruoštose formelėse iki 190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 15-20 min., arba kol vidun įkištas degtukas ištrauktas bus sausas.

6. Kol keksiukai kepa, galima pasiruošti glaistą: sviestą išplakti iki purumo, per kelis kartus įmaišyti cukraus pudrą ir levandų pieną. Paruoštą dėti į konditerinį švirkštą ir jau galima puošti atvėsusius keksiukus.

Šaltinis: http://kepyklapenki.lt/

Antienos prosciutto

Nuo tada, kai beieškant recepto ančiai užmačiau vadinamąjį antienos prosciutto (tai tikrai nėra kumpis, bet gamybos principas panašus), negalėjau nustot juo svaigus. Tad kai vėl nusipirkau antį ir šįkart nutariau ją troškinti supjaustytą dalimis (receptas kitada vėliau), pagalvojau, kodėl gadinti nuostabią krūtinėlę, troškinant ją su kitomis mažiau vertingomis dalimis, jei galima padaryt prosciutto. Kaip pagalvojau, taip ir atsitiko.

Internete informacijos apie tai, kaip pasigaminti šį gardumyną, yra nemažai. Maniškis reziumė lietuvių kalba: pasigaminti paprasčiau nei paprasta. Tereikia turėti anties krūtinėlės, daug druskos, marlės, vietos šaldytuve, svarstykles (nors galima išsiverst ir be jų) ir, žinoma, kantrybės.

Visa esmė - nudžiovinti anties krūtinėlę druska, o po to įtrynus mėgstamais prieskoniais apvynioti sluoksneliu marlės ir pakabinti ramiai kyboti niekur nesiliečiant tol, kol krūtinytė neteks ~30 proc. masės.

Optimaliausia kybojimo temperatūra - ~10 laipsnių Celsijaus, nors puikiai tinka ir elementarus šaldytuvas, svarbiausia, kad jis nebūtų labai drėgnas. Jei yra priešingai - šaldytuvas sausas kaip dykuma, galima greta patalpinti dubenį vandens su druska. (Maniškis barake - rojus pelėsiui, tad krūtinėlė ne džiuvo, o netgi priešingai - drėko, tačiau pervežiau į namų šaldytuvą, kuriame nei pienas surūgsta, nei obuoliai supelyja, ir viskas praėjo gerai).

Realiausias kantrybės turėjimo laikas - apie savaitę. Kai kurie internete dalijosi 5 savaičių laukimo įspūdžiais. Aš namuose neturiu svarstyklių, tad dėl viso pikto pabrandinau 2 savaites.

Žinoma, visada išlieka galimybė valgant taip paruoštą, bet vis dėlto žalią mėsą, susirgti salmonelioze ar kitom nemaloniom ligom, bet aš surizikavau. Tikiu, kad tos vokiškos antys prifarširuotos vaistų tiek, kad salmoneliozė žūsta vien nuo jų žvilgsnio. (Tačiau kiniškų ančių nepirkčiau, nes dabar ten neaiški epidemija, dėl kurios žūsta tuntai paukštelių)

Skonis? Labai primena basturma. Stipriai išreikštas specifinis anties skonis ir stipriai sūroka. Užtat vynas kartu geriasi labai skaniai :) Ir šiaip, pradžioje atrodo, kad skonis per stiprus, bet kuo daugiau valgai, tuo skaniau darosi ir daugiau norisi..

Ar kartočiau? Kai kitą kartą vėl nusipirksiu antį, greičiausiai išsikepsiu tiesiog anties krūtinėlės kepsnių. Bet jei reikėtų rengti prašmatnų vakarėlį, greičiausiai ant mano stalo atsidurtų šis antienos prosciutto su gabalėliu melionio..

Taip maždaug tą turtą ir dorojom - prie vyno. Vėliau dar pabandžiau padaže prie makaronų (receptas irgi kitada). Manau, puikiai tiktų salotoms, sumuštiniams, picai ar kiaušinienei vietoj šoninės.

Antienos prosciutto

* anties krūtinėlės, gražiai nupjautos nuo kaulų, nepažeidžiant odelės su riebaliniu sluoksniu

* daug, daug druskos, tiek, kad užtektų apdengti krūtinėlę ~centimetro storio sluoksniu

* mėgstamų prieskonių (vienai krūtinėlės pusei naudojau trintus pankolį, anyžių, kuminą ir j. pipirus, kitai - trintus juoduosius ir kvapiuosius pipirus, rozmariną)

1. Anties krūtinėlę gerai nuplauti, nusausinti, patalpinti į seklų indą ir užversti druska (man prireikė apie 0,5 kg druskos), gerai apspausti, kad pasidengtų tolygiai ir įdėti 24 val. į šaldytuvą.

2. Po paros druską labai gerai nuvalyti, krūtinėles pasverti ir masę užsirašyti/prisiminti - prireiks vėliau. Pasvėrus įtrinti norimais prieskoniais, apvynioti viengubu-dvigubu sluoksniu marlės ir pakabinti tinkamoje vietoje.

3. Leisti ramiai kyboti tol, kol masė sumažės ~30 proc..

4. Sulaukus laimingos dienos, išvynioti, atsipjauti plonytį gabalėlį ir degustuoti.. :)

Naudingos ir įkvepiančios nuorodos:

http://www.eatlivetravelwrite.com/

http://mattikaarts.com/

http://www.thehungryengineer.com/

Tikrosios madlenos su rožių vandeniu

va. prisiatostogavau. Realiai beveik visą mėnesį nieko nedariau. Savaitė ligoninėj, savaitė niekur neinant iš namų, savaitė velykinių atostogų, ir dar savaitė atsigavimui po atostogų išlydint MB atgal į mokslus. Ir po visko, bakalaurinio darbo vadovo klausimas: ką ketinu daryti toliau, kai mažiau nei po 2 mėnesių atsiimsiu diplomą, nes dirbti laboratorijoje, kaip dirbau iki šiol, vargiai galėsiu. Tad, matyt ir bakalaurinį užbaigsiu toliau pusiau atostogaudama..

Nors ir atostogavau, žinoma, virtuvėj sukinėjausi. Po prėsko ligoninės maisto norėjosi išsitaškyti virtuvėje su kepiniais ir troškiniais, ką ir dariau. Ne viskas pavyko kaip norėjau (didžiausias pralaimėjimas - velykinis majonezas), bet yra ir savotiškų laimėjimų ar įdomių eksperimentų.

Vienas eksperimentas, daugmaž pavykęs - madlenos. Tokios, prie kurių buvau pripratus Anglijoje, t.y. sviestinės, minkštos, geltonos nuo trynių, pasipūtusios ne nuo kepimo miltelių, o nuo išplaktų kiaušinių. (elektrinis plakiklis - būtinas įrankis. Na, nebent jūsų rankytės pakankamai stiprios ir įgudusios plakti keliolika ar keliasdešimt minučių non stop)

Prieš pradedant daryti perskaičiau krūvas receptų ir patarimų, kad tik kuo geriau pavyktų. Ir jau susikrovus visą paruoštą equipmentą pastebėjau vieną smulkmeną - neturėjau balto cukraus, tik rudą. Ir jau buvo pusė 3 nakties (kaimynai daužė į sieną, kai aš pusvalandį birbinau su savo plakikliu...). Iki mindauginės eiti patingėjau.. Manau, tai ir buvo esminis cinkelis, kodėl madlenoms neiššoko užpakaliukai. Bet skonis dėl to nenukentėjo, ir kepinukai išėjo tiesiog dieviškai skanūs, dar netgi su riešutiniu prieskoniu.

Kepdama nutariau pagaliau išbandyti jau prieš pusmetį pirktą rožių vandenį, bet jis tikrai nėra būtinas.

Tikrosios madlenos su rožių vandeniu

Produktai (~24 vnt.)

Visi produktai turi būti kambario temperatūros

* 3 dideli kiaušiniai

* 90 g balto cukraus

* 110 g išlydyto sviesto, atvėsinto

* 2-3 Š. rožių vandens (nebūtina)

* 90 g miltų (tinkamiausi būtų cake flour), kelis kartus persijoti

(* Kai kurie receptai pataria plakti kiaušinius virš verdančio vandens vonelės, kadangi tikima, jog sušilę jie geriau išsiplaka. Taip dariau ir aš, nors internete daugybė receptų, kuriuose plakami tiesiog kambario temperatūros kiaušiniai. Jei plaksite virš vonelės, reikia visąlaik stebėti, kad kiaušinių temperatūra nepakiltų aukščiau 41-43 laipsnių, nes masė denatūruosis.)

1. Kiaušinius ir cukrų plakti dideliu greičiu tol, kol pradės formuotis standžios putos, tuomet dar kelias minutes plakti mažesniu greičiu. (Jei plaksit virš verdančio vandens, cukrų į kiaušinius reikia gerai įmaišyti dar prieš tai, nes cukraus kristalai kiaušinių paviršiuje gali juos sudeginti).

2. Į standžiai išplaktus kiaušinius lėta srovele toliau nesustojant maišyti supilti sviestą (ties šiuo žingsniu, bent jau man, dalis išplakto tūrio buvo prarasta), rožių vandenį ir dar plakti apie minutę.

3. Plakti pagaliau nustojama. Per 2-3 kartus atsargiai naudojant silikoninę mentelę/medinį šaukštą įmaišomi/įkapojami ant kiaušinių masės užsijoti miltai. Nepersistengti, nes nuo tos akimirkos, kai tik miltai pradeda kontaktuoti su išplaktais kiaušiniais, kiekvienas krustelėjimas išvaro įplaktą orą lauk.

4. Paruoštą tešlą mažiausiai valandai patalpinti į šaldytuvą brendimui.

5. Įkaitinti orkaitę iki 190 laipsnių, išsviestuoti formeles, užpildyti 1/2-2/3 jų tūrio tešla ir kepti tol, kol krašteliai pradės ruduoti, paspaudus pilvuką šis atšoks atgal. Kepant vengti orkaitės durelių darinėjimo. Madlenų neperkepti, nes praras savo drėgnumą.

6. Iškeptas madlenas versti ant grotelių ir leisti atvėsti. Geriausia būtų išvertus jas iškart apversti užpakaliukais į viršų, nes šie yra minkšti ir grotelės juos žaloja. Atvėsusias galima apibarstyti cukraus pudra ar aplieti šokoladu. Skanu ir vienos :)

Naudingos ir įkvėpiančios nuorodos:

http://zoebakes.com/

http://www.cooksinfo.com/

http://www.joyofbaking.com/

pertraukos pasiteisinimas..

Nesu labai jau stropi blogerė ir nieko per daug neturėjau nustebinti, kad jau tiek laiko niekuo skaniu su jumis nepasidalinu, bet šįkart noriu pasiguosti, jog šitaip atsitiko dėl nenumatytų sveikatos problemų: šešios dienos ligoninėje, pusę laiko gydytojai nelabai žinojo, kas man išvis yra... Dabar prieš akis dar laukia nemažai konsultacijų ir tiesos paieškų, bei viltis, kad visa tai nesusiję su mano specialybe.....

Taigi, kol kas atostogauju namuose pas mamą, stengiuosi nesirodyti viešumoje savo šašuotu, patinusiu veidu, džiaugiuosi vėl galėdama gardintis maistą mažiausiai bent jau šviežiai maltais juodaisiais pipirais (koks nepakartojamai gurmaniškas prieskonis tai yra!) ir artimiausiomis dienomis ketinu vėl sugrįžti prie sveikatai palankesnių bandymų savo virtuvės laboratorijoje :)

Skanaus

ir

Sveikatos!

Lježo vafliai wannabe

Per šiuos mokslo metus mano mitybos gyvenimas sutiko ganėtinai daug naujų pokyčių. Bene kiekvienai darbo dienai iš vakaro pasiruošiu pietų lauknešėlį (kas gali būti sveikiau, pigiau ir geriau, nei iš namų atsineštas ryžių pudingas ar tuno salotos), naujas atradimas - šilkinė košė (ta proga, kad kita mėgstama, grikių košė, dabar tikra prabanga), dažnai kepami lietiniai blynai (kad jau pagaliau išmokau juos kepti), naminės granolos gamyba... Arba tiesiog krizės meniu :)

Pietų lauknešėlį paminėjau ne veltui. Laboratorijoje kartais nuo karto kažkas atsineša skanumynų, pirktų ar pačių darytų, kad arbatos metas skaniau eitų. Taip ir aš porą kartų bandžiau lepinti kolegas. Pirmas kartas buvo visiškas fail'as, nes nepratę žmonės prie tokių eksperimentų, ir kepinys realiai nesusilaukė jokio dėmesio (įkelsiu kada nors. Labai skanus daiktas, bet fotografuota, shame on me, mobiliuoju telefonu, tad ir neskubu...).

Antram kartui nutariau padaryti kažką, kas neatbaidytų žmonių ir tiktų visų skoniui.

Tas antras kartas buvo Užgavėnių proga. Norėjau vaflių. Kitokių vaflių. Pražiūrėjus krūvą receptų ir įvertinus savo spintelės turinį, rodos, atsirinkau. Tik pasiekus galutinį etapą, supratau, kad ne viskas bus taip, kaip noriu..

Buvau girdėjus apie Lježo vaflius, ir ilgai apie juos svajojau, bet perlinis cukrus dabar tikrai nėra pirkinys no1 mano sąraše. Tai vat, pasiekus cukraus įmaišymą, pastebėjau, kad autorė prancūzė pasivargino išversti, jog naudojo būtent tą perlinį cukrų (tik pabaigoj nutariau užmest akį į prancūzišką receptą). Tad netikėtai sau iškepiau Lježovafliaiwannabe, naudojant rudąjį cukrų.

Galutinis rezultatas? Kieti, traškūs, su karameline plutele vafliai, kurie nesuminkštėja sudėjus vieną ant kito. Kepant tikroj vaflinėj būtų skaniau, blyninėj mielės nelabai turi kur pūstis, tad gaunasi toks perspaustas variantas, deja. (vis prisimenu nuostabią kitchenaid'o belgiškų vaflių kepyklę mm...)

Na, bet svarbiausia, kad kolegos valgė, tyliai murmėjo, kad lyg ir neblogai... :)

Lježo vafliai wannabe

* 375 g miltų

* žiupsnis druskos

* 250 mL pieno, pašildyto iki 40 laipsnių

* 30 g šviežių mielių

* 3 kiaušiniai

* 1 arb. š. vanilės esencijos

* 1 apelsino žievelės

* 200 g sviesto, kambario temperatūros

* 150 g rudojo cukraus

1. Dideliame inde išmaišyti pieną ir mieles, atidėti 5-10 min., kad suputotų.

2. Kitame inde prasijoti miltus su druska.

3. Atskirai išplakti kiaušinius su vanile.

4. Į paburbuliavusias mieles imaišyti kiaušinius, po to miltus. Gerai išmaišyti, uždengti maistine plėvele ir padėti šiltai ~30 min., kol masė padvigubės.

5. Sviestą išmaišyti su cukrumi ir apelsino žievelėmis, kol pasidarys purus.

6. Į pakilusią tešlą įmaišyti sviestą, vėl uždengti ir atidėti šiltai, kol masė padvigubės (vėl apie 30 min.).

7. Gerai įkaitinti vaflinę (dėl viso pikto galima patepti aliejumi/sviestu) ir dėti pusę samčio ar daugiau tešlos (priklausomai nuo vaflinės dydžio). Kepti, kol vafliai gražiai paruduos (ruduoja ganėtinai greitai, tad geriau ilgai vienų nepalikti; kepimo laikas, žinoma, priklauso nuo vaflinės).

Šaltinis: http://eatmycakenow.blogspot.com/

Morkų pyragas su varškiniu balto šokolado pertepimu

Skirtingi žmonės skirtingai žiūri į pasaulį ir kitaip suvokia pažinimo džiaugsmą, arba dėl skonio nesiginčijama. Šituo dar kartą galėjau įsitikinti neseniai nugirdusi monologą merginos, kuri labai didžiavosi, jog visą savaitę savarankiškai prabuvo Paryžiuje ir tik vieną kartą valgė ne iš namų atsivežtas baronkas ir užpilamas sriubas. O ir tą vienintelį kartą tailandietiškam restorane užsisakė kažkokių ūglių/daigų, jai tai pasirodė žolės, tad palikus pusę porcijos smuko iš ten. Aš tiesiog tyliai pasėdėjau šalia. Kaip galima belankant pasaulio gastronomijos sostinę ničniekuo nesusigundyti ? Kaip galima ramia širdim praeiti pro visas patissierie ir toliau kramsnoti kietas, prėskas barankas ?

Norėjau kažkokią labai protingą išvadą iš šito pasakojimo sau pasidaryti. Deja, nesugebėjau :)

O dabar dalis tiems, kurie ne visada valgo vien baronkas.

Pyragas iš serijos: man reikia vienos morkytės, o parduotuvėje tik sufasuotos po 1 kg, ir dar plautos.

Vieną morkpyragį jau buvau kepusi, ir jis kada nors čia atsiras, tačiau šito nuotraukos mielesnės, tad šauna eilėj į priekį :>

Norėjau kažkokio ypatingesnio morkų pyrago, ne to amerikoniškojo. Suradau, rodos, įdomesnį, su karamelizuotom morkom. Tačiau eigoje išaiškėjo, kad tas morkų kepimas nieko ypatingo neduoda. Daug įdomiau tai, kad realiai visai nenaudojama riebalų, tad tešla yra beveik rankom minkomos konsistencijos. Belieka tik papostringauti, kokia prasmė iki purumo išplakti baltymus, jei juos po to reikia įmaišyti į akmens kietumo tešlą ? Kad ir kokia stropi baltymų įmaišytoja esu, iš to purumo liko totalus šnipštas. Na, bent pati tešla pavirto skystesne. Kadangi baltymai sukrito, jokia soda ar kepimo milteliai nenaudojami, iškepęs pyragas labiau priminė sausainį nei pyragą. Ne visai panašu į šaltinio nuotraukas, gal autorė geriau moka baltymus įmaišyt. Bet po visko, finale, pertepus tiesiog stulbinančiu kremu, galiu pasakyti, kad buvo skanu. Kadangi pyragas tvirtokas, o kremas irgi gerai užstingsta, tai puikus kepinys transportavimui, žodžiu, būtent tai, ko man reikėjo, vežant kažką skanaus mamai.

Mano mažytė šeimyna lapnojo, net ausys linko, ir pakartoti prašė :)

Morkų pyragas su varškiniu balto šokolado pertepimu

Produktai (gaunasi 2*20 cm paplotėliai)

* 200 g morkų, smulkiai sutarkuotu (aš susmulkinau blendery)

* 30 g cukraus

* 2 arb. š. vandens

* 10 g sviesto

* 4 kiaušiniai, baltymai atskirti nuo trynių

* 60 g cukraus

* 1 arb. š. cinamono

* 200 g miltų

* 20 g kukurūzų miltų

* sauja lazdyno riešutų

* 1/2 citrinos žievelės

* 200 g kreminio sūrio (naudojau švelniąją varškę)

* 100 g baltojo šokolado

* 1 Š. citrinos sulčių

(* pora lašų apelsino esencijos, nebūtina, bet man labai tiko)

1. Lazdyno riešutus 10-15 min. pakepti įkaitintoje orkaitėje, kol apskrus. Pravėsus nuvalyti odeles ir stambiai sukapoti į 5-6 dalis kiekvieną riešutą.

2. Keptuvėje kaitinti vandenį ir 2 arb. š. cukraus, kol cukrus taps švelniai karamelinės spalvos. Įmaišyti sviestą, morkas ir ant silpnos kaitros kepti, kol pastarosios suminkštės. Nuimti nuo ugnies ir leisti atvėsti.

3. Trynius plakti su likusiais 60 g cukraus, kol pabals. Įsijoti miltus, kukurūzų miltus, cinamoną, sudėti morkas, riešutus, žieveles, gerai išmaišyti.

4. Baltymus išplakti iki purumo ir įmaišyti į tešlą.

5. Pusę tešlos supilti į išsviestuotą formą ir kepti apie 15-20 min. iki 190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Su likusia tešla pakartoti tą patį.

6. Sūrį/Varškę išplakti, kad būtų puri.

7. Šokoladą išlydyti virš verdančio vandens garų, įmaišyti kartu su citrinos sultimis ir esencija, jei naudojat, į varškę.

8. Pravėsusius pyrago lakštus aptepti kremu ir pastatyti kelioms valandoms į šaldytuvą. Po to belieka skanauti.

Šaltinis: http://jkitchenlog.blogspot.com/

Keptų paprikų sriuba su imbieru

Stebint šiomis dienomis lyg ant mielių augančias kainas (pienas per savaitę pabrango ~30 ct, ar man tik vaidenos ?), susimąsčiau, kuo mitau tada, kai negaminau valgyti. Dabar, kai iš beveik bet ko galiu padaryti beveik bet ką, ir šitaip sutaupyti krūvas pinigų, neįsivaizduoju, kaip man užtekdavo pajamų maitintis pusfabrikačiais. Nors tiesą sakant, išvis neįsivaizduoju, ką galėjau valgyti ištisus metus realiai nieko neverdant ir nekepant. Koldūnai, lietiniai, užpilamos košės, parduotuvinės mišrainės ? Košmaras.

Dabar irgi savotiškas košmaras: sąžinė neleidžia palengvinti sau gyvenimo ir nusipirkti virtinių, nes juk galiu ir pati pasidaryti. Tai taip ir eina mano darbadieniai: grįžti 19 val. vakaro, o tuomet granolos ruošimas, lietinių kepimas... 23 val. galiu sau jau leisti išsiurbliuoti kambarį :)

Bet nesiskundžiu, kiekviena minutė, skirta sveikesniam naminiam maistui, atsiperka visomis prasmėmis.

Ir prie to pačio prisidėsiu prie Imbiero savaitės su savo sriuba. Šiaip netgi dvi visiškai skirtingas sriubas ruošiau su imbieru, bet tik vieną šiaip ne taip pavyko įamžint, tai yra, įamžint vieną gamybos etapų. Paskutiniu metu sunkiai sekasi fotografuoti, trūksta valios. Ir fantazijos. Na, kad fantazijos trūksta galima jau spręsti vien pagal tai, jog tai antra sriuba su raudonosiomis paprikomis iš eilės :>

Keptų paprikų sriuba su imbieru

Produktai (4 porcijos)

* 3 didelės raudonos paprikos, perpjautos pusiau, sėklos išimtos

* 1 svogūnas, supjaustytas į 4 dalis

* 2 česnako skiltelės, paliktos luobe

* 1 Š. alyvuogių aliejaus

* 5 cm imbiero gabaliukas, smulkiai sutarkuotas (aš ėmiau daugiau)

* 1 arb. š. kumino sėklų (ne kmynų)

* 1 arb. š. kalendros sėklų

* 1 didelė bulvė, supjaustyta kubeliais

* 900 mL sultinio

* druskos, pipirų pagal skonį (papildomai įdėjau čili flakes)

* grietinės pagardinimui

1. Kepimo skardoje su įtiestu sviestiniu popieriumi išdėlioti paprikas, svogūną, česnako skilteles ir kepti apie 40 min. iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, arba kol paprikų odą išbers juodomis pūslėmis. Jei svogūnai karamelizuojasi per daug greitai, pakišti juos po paprikomis, kad nesudegtų.

2. Kol daržovės kepa, kuminą ir kalendrą sugrūsti grūstuvėlyje, sumaišyti su imbieru ir pakepti apie 5 min. įkaitintame aliejuje.

3. Įmaišyti bulvę, išmaišyti, padruskinti, supilti sultinį ir virti apie 30 min., arba kol bulvės išvirs.

4. Paskrudusias daržoves išimti iš orkaitės. Paprikas sudėti į sandarų indą ar maišelį ir gerai užsandarinti, leisti išsitušinti savo garuose. Česnakus išspausti iš savo luobų į sriubą, ten pat sudėti svogūnus.

5. Nuo pravėsusių paprikų nulupti odą, taip pat sumesti į sriubą. Pavirti dar apie 5 min.

6. Sriubai leisti šiek tiek atvėsti, tuomet sutrinti ir vėl užkaisti. Papipirinti, padruskinti, jei trūksta skonio.

7. Išpilstyti į dubenėlius, jei norima, pagardinti grietine.

Šaltinis: 200 super soups

Raudonųjų paprikų ir cukinijų sriuba

Nors ir vėl balos, ir vėl pliurza, šitai nebenervina, nes žinau, kad jau pagaliau pavasaris ateina.

Visai greitai pasipils šviežių daržovių lavina, pagaliau pasibaigs skandalingai nuskambėjęs šildymo sezonas, o ant palangės atsigaus žiemos ir kitų kenkėjų nukamuota mėta.

Bežiūrinėdama savo receptus, nejaukiai susivokiu, kad labai jau pratinginiavau šią žiemą. Vien sriubos, sriubos, o visi saldesni kepiniai tik kalėdų ir mamos gimtadienio proga (ir iš kur tas papildomas balastas ant šonų?..).

Šiandien bus proga šiek tiek pasitaisyti kepant belgiškus vaflius, kuriais vaišinsiu laboratorijos kolegas, bet papildomai atiduosiu duoklę savaitei - išsivirsiu sriubos, labai panašios į tą, kuria tuoj tuoj pasidalinsiu.

Matyt labai ilgai užtruksiu, kol išsemsiu visas dominančias idėjas 200 super soups knygoje. Kiekvieną kartą, kai ketinu gaminti sriubą, pasižiūriu, koks produktas niekam nereikalingas voliojasi šaldytuve, atsiverčiu knygos turinį, ir va, jau žinau, ką valgysiu visą ateinančią darbo savaitę :)

O jei dar išmokčiau kažkaip gražiau ir originaliau nufotografuoti tas sriubas stalinės lempos šviesoje ant daiktais nukrauto stalo, grįžus vėlai vakare po darbų...

Ši sriuba švelnaus, daržovių skonio, tiesiog šiltas maistas jūsų alkanam skrandukui.

Raudonųjų paprikų ir cukinijų sriuba

Produktai (4 porcijos):

* alyvuogių aliejaus kepimui

* 2 svogūnai, susmulkinti

* 1 česnako skiltelė, susmulkinta

* 3 raudonosios paprikos, išsėklintos, supjaustytos kubeliais

* 2 cukinijos, supjaustytos kubeliais

* ~900 mL sultinio

* druskos, pipirų, provanso žolelių pagal skonį

1. Puode įkaitinti aliejų ir jame lengvai apkepinti svogūnus apie 5 min., kol šis suminkštės ir pasidarys skaidrus. Sudėti česnaką ir dar 1 min. pakepti.

2. Sudėti paprikas, pusę cukinijų ir kepti, kol suminkštės, lengvai paruduos apie 5-8 min..

3. Daržoves užpilti sultiniu, pridėti prieskonių ir užvirinti. Ant silpnos ugnies virinti ~20 min.. Šiam laikui praėjus, leisti sriubai šiek tiek atvėsti.

4. Kol sriuba vėsta, keptuvėje įkaitintame aliejuje apkepti likusią cukiniją ~5 min..

5. Pravėsusią sriubą sutrinti, vėl užkaisti, suberti apkepintą cukiniją, paragauti, ar nieko netrūksta (jei trūksta, žinoma, paskaninti).

6. Užkaitusią sriubą patiekti su grietine, svogūnų laiškais.

Šaltinis: 200 super soups

Antis. Su katalonišku apelsinų padažu

Kai kepiau šią antį, tarp foodblogerių dar nebuvo ančių manijos, nors nujaučiau, kad ji gresia, nes kai visa 1,8 kg šaldyta antytė kainuoja ~20 lt, kaip įmanoma susilaikyt ir nenusipirkt? Nesusilaikiau ir aš.

Nusipirkau, 2 dienas atitirpdinėjau šaldytuve, ir visas tas 2 dienas man atrodė, kad žinau, kaip ją darysiu. Kai jau žūtbūt ją reikėjo kepti, išaiškėjo, kad niekaip negaliu rasti patinkančio recepto, nes antį norėjau kepti būtinai tik cielą. Planus keičiau porą kartų. Galų gale pasirinkau savotiškai hibridinį variantą.

Negaliu pasakyti, kad buvo kažkas super duper wow. Na, gerai iškepta antis ir viena, be nieko yra wow. Tad buvo tiesiog labai labai skanu. Gerai iškepta mėsytė (su šiek tiek kraujuko, tad krūtinėlė tiesiog slydo nekramtant į skrandį, mmmm), kontrastuojantis padažas šalia.

Ir šiaip, po viso kepimo pagalvojau, kad antis yra be galo naudingas pirkinys, nes sumokėjus 20 lt, normaliai pavalgyt gali 4-5 žmonės, ant surinktų anties taukų garnyrui nuostabiai iškepė bulvės, iš surinktų kauliukų išsiviriau sultinį, kurį panaudojau prancūziškai svogūnų sriubai (buvo kitoks skonis), o švelnios kepenėlės susinaudojo makaronų padažui. Žodžiu, nuostabus gyvūnas, idealiai pritaikytas maisto gamybai :))

Nuotraukos išėjo apgailėtinos, nes jau taip tos anties norėjom, kad norėjosi kuo greičiau griebt darinėt... Be to, žinoma, vakaras, kaitrinės lemputės, ant stalo bardakas.. Žodžiu, bele nuotrauka.

Knisimosi atrodo daug, nemažai jo ir yra, bet verta.

Antis su katalonišku apelsinų padažu

* ~1,8 kg antis

* druskos, pipirų įtrinimui

* 2-3 Š. skysto medaus

* 1 arb. š. sojos padažo

* 1 apelsino žievelės

* 1 puodelis šviežiai spaustų apelsinų sulčių

* 0,5 puodelio balto sauso vyno

* 1 Š. anties taukų

* 1 arb. š. medaus

* 2,5 Š. brendžio

* 1-1,5 Š. krakmolo

1. - Jei pirkot antį, užšaldytą lyg akmenį, jai reikės maždaug 2 dienų šaldytuve, kad pakankamai atitirptų.

- Jau atitirpusią antį išdarinėti, t.y. jei nusipirkot tokią pačią antį kaip ir aš, tiesiog išimti iš vidaus į celofaną suvyniotas naudingiausias anties vidurių dalis (kaip minėjau, galima panaudoti sultiniui).

- Jau tuščią antį gerai nuplauti, nusausinti popieriniais rankšluosčiais.

- Sparnų galiukus nukirpti, jie vis tiek svils, o nukirptus galima panaudoti sultiniui.

- Stambiausias riebalų sankaupas nupjaustyti. Tai būtų kaklas ir dalis užpakaliuko odų, kurios ir šiaip be reikalo mataruoja. Šitas odeles su taukais galit sumesti į puodą su šiek tiek vandens, kad tik apsemtų ir kaitinti ant nedidelės ugnies, kol visi taukai ištirps. Odas išmetat, taukus susipilat į tarą, ir jau turit ant ko apsikept garnyrą.

- Paėmus aštrų peilį anties krūtinėlę supjaustyti įstrižai rombais, prapjaunant tik odą ir šiek tiek užkabinant taukų, jokiu būdu neprapjauti pačios mėsos.

- Pabadyti peiliu taip pat tose vietose, kur yra didesnės riebalų sankaupos, t.y. kur poodis atrodo baltas, nes natūraliai antiena yra tamsiai rausva.

- Apžiūrima, ar jūsų antytė nupešta padoriai, o jei yra likę kažkokių pūkelių, juos ištraukti.

- Kai jau visa antytė švari, nuepiliuota ir po riebalų nusiurbimo operacijų, sumaišyti druską ir maltus juoduosiu pipirus, šiuo mišiniu dosniai įtrinti antį tiek iš išorės, tiek iš vidaus.

- Įtrintos antytės kojas surišti, sparniukus irgi užsukti, kad jie nestyrotų į šalis ir taip mažiau sviltų.

2. Paguldyti antį į skardą (geriau ant įtiestų grotelių) krūtine žemyn ir kepti apie 1 val.-1val. 10 min.. Kepti keliolika minučių ilgėliau, jei kraujo baidotės (man geriau kraujas, nei sausa, guminė mėsa, tad..). Vidury kepimo antį apversti, palaistant ją ištekėjusiais taukais.

3. Ančiai bekepant pasiruošti padažą ir glajų:

- glajui medų, soją ir žieveles pakaitinti keletą minučių, kad gerai išsimaišytų ir pasiskleistų apelsinų aromatas.

- padažui ant silpnos ugnies kaitinti puodelį minus keli šaukštai apelsinų sulčių su vynu, užvirus įdėti šaukštą antienos taukų (juos galima gauti nuvirus odą arba paimti iš skardos su kepančiu paukščiu).

- nugaravus daliai padažo, supilti medų, brendį ir tuos kelis šaukštus apelsino sulčių, išmaišytų su krakmolu. Pakaitinti, kol padažas sutirštės, tačiau neleisti užvirti.

3. Likus ~20 minučių iki kepimo pabaigos, antį aptepti glajumi, ir baigti kepti.

4. Iškeptą antį patiekti su garnyru ir apipylus padažu.

(5. Garnyrui bulves susmulkinau šiaudeliais, apviriau kelias minutes vandeny, nusausinau ir apkepiau anties taukuose)

Anties ruoša: http://www.thehungrymouse.com/

Padažas: http://www.eatingclubvancouver.com/

Sūrūs biscotti su džiovintais pomidorais ir aštrumu

Saulė taip akiplėšiškai spigina per šį speigą jau žadėdama pavasarį, o aš vis dar apie savo kalėdinio lauknešėlio turtus pasidalinsiu. Tai bus bene paskutinis receptas iš visų tų gėrybių, kurias buvau pasiruošus jau praėjusioms šventėms (kiti: paštetas, kakaviniai biskočiai). Dar liko prieskoniniai sausainiai (kurie kaip virusas pasivaidena biskočių nuotraukose :)), bet net ir nebežinau, kada jie čia atsiras, matyt jau kitai žiemai atėjus :)

Taigi.

Saldžius ir šiuos sūrius biskočius kepiau tą patį vakarą. Esminis skirtumas - šiems reikia riebalų (sviesto). Ir minkėsi ši tešla geriau, nors miltų ir vėl prisireikė daugiau nei nurodyta recepte.

Vieniems labiau patiko sūrūs, kitiems saldūs biskočiai... Na, čia skonio reikalas. Matyt ir progos, nes šitie geriau prie kokio alaus sueitų ganėtinai gurmaniškai, bet ne prie arbatos.

Dėl kiekių... jau ir nebepamenu 2 mėnesiams praėjus, bet, rodos, dvigubinau, kad išeitų 2 pusantro sprindžio ilgio batoniukai. Čili ir juodųjų pipirų dėjau iš akies, pagal save. Nepasakyčiau, kad buvo ypatingai aštru, tiesiog suteikė cinkelio.

Sūrūs biscotti su džiovintais pomidorais ir aštrumu

* 300 mL miltų

* 1,5 arb. š. kepimo miltelių

* 0,5 arb. š. druskos

* ~0,5 Š. čili dribsnių (chilli flakes)

* ~1 Š. kmynų

* ~ 1 arb. š. šviežiai maltų juodųjų pipirų

* sauja saulėje džiovintų pomidorų, supjaustytų šiaudeliais (pomidorai sausi, nebuvę aliejuje)

* 60 g sviesto, minkšto (kambario temperatūros)

* 0,5 Š. cukraus

* 2 kiaušiniai

* didelė sauja tarkuoto kieto sūrio (naudojau parmidžianą)

* 2 Š. pieno

1. Pirmus šešis sausus ingredientus kartu prasijoti, įmaišyti džiovintus pomidorus.

2. Sviestą ištrinti su cukrumi ir sūriu iki purumo.

3. Kiaušinius į sviesto masę įmušti po vieną ir gerai išmaišyti.

4. Sudėti pusę sausų produktų į kiaušinius, supilti pieną, gerai išmaišyti, supilti likusią dalį miltų ir gerai išminkyti. Jei tešla gaunasi skystoka (ji turėtų būti ganėtinai kieta, išlaikyti forma ir nelipti įkyriai prie rankų), pridėti papildomai miltų.

5. Gautą tešlos rutulį kokią valandą pašaldyti šaldytuve, tada suformuoti ant miltuoto paviršiaus 2,5 cm storio ir ~ 30 cm ilgio batoniuką, jį šiek tiek suploti delnu ir kepti patiesus ant sviestinio popieriaus iki 190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 25 min., arba kol bus iškepę, susidariusi pluta bus tvirta.

6. Batoniuką ištraukti, leisti atvėsti, tada supjaustyti ~0,7 cm storio riekutėmis, jas tvarkingai išdėlioti ant sviestinio popieriaus ir dar pakepti ~15 min. iki 160 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, apverčiant proceso viduryje, kol biskočiai galutinai išdžius, sukietės.

7. Ištraukus leisti atvėsti, o tada jau galima mėgautis. Sandarioje taroje ramiai išgyvens kelias savaites.

Bazinis receptas: http://www.biscottizone.com/

Pankolių sriuba su citrina ir alyvuogių gremolata

Laikas bėga.

Būdama 4ame kurse vis dažniau prisimenu praėjusius metus universitete ir mokykloje. Pasijaučiu sena. Sena ir pagiežinga bobule, kuri, jei tik galėtų, tai trenktų su lietsargiu jaunuoliui viešajam transporte, neužleidžiančiam vietos. Ir prisimenant praeities potyrius, paširdy kažkur virpa suvokus, kad gyvenimas vertas gyventi ir, kad viskas praeina, ne tik gera.

Lygiai taip pat prisimenu iš kažkur (fotoaparato atminties kortelės :>) ir šią sriubą.

Nieko nebuvau gaminusi su pankoliu, tad pagalvojau, kad būtų visai laikas.

Daržovė, turbūt jau dauguma žino, maloniai kvepia anyžiais. Ir taip pat galima teigti, kad anyžiaus sėklų kvapas primena pankolius. Žodžiu. Nusipirkau šią daržovę, payoutubinau, kaip gi ją išdarinėti, ir pagaminau.

Jei kam nepatinka anyžiai, manau, vis dėlto gali drįsti valgyti šią sriubą. Bent jau aš išvirus realiai nejaučiau nei anyžiaus kvapo, anei ypatingo prieskonio. Savotiškas nusivylimas.

Alyvuogių gremolatą irgi rekomenduoju pasigaminti šalia, ji suteikia nuostabaus pikantiškumo, ir nebūtinai prie šios sriubos, kuri yra labai švelnaus skonio.

Pankolių sriuba su citrina ir juodųjų alyvuogių gremolata

Produktai (4 porcijos):

* 3-4 Š. alyvuogių aliejaus

* 3 šalotai, susmulkinti

* ~250 g pankolio (sutvarkytas, šerdis išimta, supjaustytas)

* 1 didoka bulvė, nulupta ir susmulkinta

* 1 citrinos sultys ir žievelė

* 900 mL sultinio

* druskos, pipirų pagal skonį

1. Įkaitintame aliejuje apkepinti svogūnus, kol šie suminkštės, suberti pankolius, bulves, citrinos žieveles ir pakepti dar kokias 5 min., arba kol pankolis suminkštės.

2. Užpilti sultiniu ir užvirti. Virti apie 15 min., kol išvirs daržovės.

3.Sriubą šiek tiek atvėsinti ir sutrinti. Trintą sriubą grąžinti į puodą, jei trūksta, pripilti papildomai sultinio (sriuba neturi būti labai tiršta) ir užvirinti. Papildomai paprieskoninti pagal skoį.

4. Patiekti užpylus citrinos sultimis ir uždėjus šaukštelį kitą gremolatos:

* 1 česnako skiltelė, susmulkinta

* 1 citrinos žievelė

* 4 Š. kapotų petražolių

* 16 juodųjų alyvuogių be kauliukų, susmulkintų

1. Gerai sumaišyti/ištrinti pirmus 3 produktus, tada įmaišyti alyvuoges. Šaldytuve uždengus laikosi 3-4 dienas.

Šaltinis: 200 super soups

Skaninančios smulkmenos

Kai tik parsivežiau stiklainiukėlį levandų iš Paryžiaus, vis kirba mintis kažką su jomis padaryt. Vieną kartą jau visai mažai trūko iki levandinio patiekalo, bet pritrūko vis dėlto elektros lizdo barako virtuvėje elektriniam plakikliui, o rankytėm 10 min. plakti kiaušinį iki purumo ir valios pritrūko.. Taigi. Bet vieną dalyką vis dėlto su jomis padariau. Ir nors galutinio rezultato dar neišbandžiau, vis tiek pasidalinsiu idėja.

Levandų cukrus

* 1 puodelis cukraus

* 1 arb. š. džiovintų levandų

Cukrų sumaišyti su levandomis, lengvai paspaudžiant šaukštu, kad visos įmanomos kvapiai malonios medžiagos įsiskverbtų į cukrų. Uždaryti stiklainiuke ir kartais supurtant laikyti tamsioje vėsioje vietoje mažiausiai kelias savaites, kol pribręs.

arba

Cukrų ir levandas suberti į maisto smulkintuvą/kavamalę ir, žinoma, smulkinti. Siekti cukraus pudros pavidalo.

arba

Jei nenorite savo cukruje besimaišančių levandų tolimesniam naudojimui, o gal tiesiog gėlytes norit panaudoti dar kažkur kitur, suberkit jas į marlinį maišelį, kurį ir įdėkite į cukrų. Brandinti kelias savaites.

o gal

Viską patobulinti galima papildomai pridėjus vanilės lazdelę, citrinos žievelių..?

Panaudojimas?

Pasigardinti kavą, arbatą arba tiesiog naudoti kaip pikantišką vanilinio cukraus pakaitą.

(Gaila, kad niekas iš artimųjų nesaldina karštųjų gėrimų, o būtų tokia miela smulkmena dovanai..)

Kita smulkmenėlė sužavėjo visai netikėtai. Skaičiau ramiai Eglės įrašą apie granolą, ir man ne tik sušvito, jog reikia gi pagaliau pasidaryti tuos sausus pusryčius (pirmąjį šio naminio stebuklo bandymą sulapnojau pačiai sau neįtikėtinai greitai), bet ir būtinai pasigaminti minimų cukruotų imbierų. Nežinau, kodėl nepagalvojau, kad galiu juos nusipirkti (maximoje dar kaip tik akcija buvo). Ir man visai netrukdė suvokimas, kad artimiausiu metu net neketinu jų panaudoti granolos gamyboje (šis improvizacijos pasaulis man dar toks naujas, kad pradžiai noriu išbandyti bent maždaug tradicinius derinius), ar netgi tai, kad gyvenime niekad neragavau tų cukruotų imbierų ir net nežinau, ar jie man patinka :) Tiesiog sulaukiau akcijos ir nusipirkau milžinišką imbiero medį, kuris sužavėjo net kasininkę.

Pradėjus googlinti, kaip gi pasigaminti tuos imbierus, iš pradžių šiek tiek sutrikau - gamybos receptūrų daug, bet visos tarpusavy ganėtinai skirtingos, tad kuri geriausia ?

Paieškas baigiau pamačius David Lebovitz vardą. Net savotiškai gėda prisipažinti, kad realiai nieko jo nebuvau gaminusi. Tad nutariau padaryti šiai gėdai galą ir bent jau imbierus sucukruoti pagal jį. Žaidimo daugoka, o gal aš pati persistengiau neturėdama cukraus termometro, bet rezultatas fantastiškas. Imbierus visai smagu triaukšti vienus, o turbūt dar smagiau panaudoti kepiniuose, toje pačioje granoloje ar tiesiog merkti į šokoladą ir kramsnoti dvigubai skaniau. Atlikęs imbierinis sirupas išvis wow. Norisi šaukštais kabinti. O jeigu įmaišius į kremą ar bent jau natūralų jogurtą..

Cukruoti imbierai

* 500 g šviežio nulupto imbiero

* 800 g cukraus + apvoliojimui išvirus

* 1 L vandens

* žiupsnelis druskos

1. Nuluptus imbierus supjaustyti kiek įmanoma plonesnėmis riekutėmis, sudėti į rūgštims atsparų puodą (aliumininiai, emaliuoti ar panašūs netinka), užpilti vandeniu, kad viską apsemtų, ir užvirti. Užvirus sumažinti kaitrą ir pavirti apie 10 min.. Vandenį nupilti, imbierus užpilti nauju vandeniu ir pakartoti virimo procedūrą.

2. Vėl nupylus vandenį nuo imbierų, sumaišyti juos su cukrumi, 1 L vandens ir druska. Užvirti ir sumažinus ugnį virinti tol, kol cukraus tirpalo temperatūra pasieks 106 laipsnius. (Kadangi termometro neturiu, bet turėjau marias laiko ir beveik nemokamas dujas, tai imbierus kartais pamaišant uždengtame puode viriau apie valandą, po to nukėliau dangtį ir viriau dar apie pusvalandį, kol išgaravo dalis vandens, o cukraus tirpalas pavirto sirupu).

3. Kol sirupas dar karštas, jį nuo imbiero atskirti sietelio pagalba. Imbiero gabalėlius sumaišyti su nemažai cukraus, kad gausiai pasidengtų ir palikti tolygiai paskleidus skardoje ar pan. pernakt, kad pradžiūtų. (Man šitaip džiuvo per lėtai, tad aš vos vos įkaitinau orkaitę ir ant pačios apatinės lentynos patalpinau imbierus. Pastoviai pamaišant visiškai išdžiuvo per ~20 min.).

Turėjau ~400 g nulupto imbiero, iš kurio gavosi ~300 g cukruoto bei ~ 400 mL sirupo.

Imbierinis cukraus sirupas šaldytuve gali stovėti apie metus, o sandariai laikomi cukruoti imbierai išgyvena kelis mėnesius.

Šaltinis: http://www.davidlebovitz.com/

Kakaviniai biscotti su riešutais ir džiovintomis uogomis

Visiškai visai netikėtai mano apmusijęs ir retokai lankomas blogas taip pat neliko užmirštas ir pateko į Stylish Blogger Award laureatų gretas, didelis ačiū, Forelle :)

Taigi, o taisyklės tokios:

1. Asmeniškai padėkoti tinklaraščio autoriui, suteikusiam šį apdovanojimą.

2. Papasakoti apie save 7 tiesas.

3. Paskelbti 15 kitų tinklaraščių, kurie jų nuomone verti stilingo tinklaraščio vardo.

4. Pranešti jiems apie tai asmeniškai.

Abejoju, ar besurinksiu 15 blogų, kurie dar nebūtų gavę šio apdovanojimo, tad gal apsiribosiu 3?

Bet kadangi esu labai plepi, tai tas 7 tiesas sugalvosiu, nors ganėtinai sunku surasti kažką naujo po šios išpažinties...

1. Kelerius metus nešiojau briketus, po kurių man buvo atlikta 5 val. trunkanti abiejų žandikaulių operacija su pilna narkoze. Po to visą mėnesį gulėjau namie ir valgiau tik kūdikių maistą. Nuostabus laikas, be ironijos.

2. Vienerius savo metus praleidau rašyk'e, kur išmokau rašyti, kurti, pasiekiau visai neblogą lygį, pradėjau galvoti, kad gal net turiu talentą, bet tada dingo įkvėpimas, vėliau susidomėjimas, galų gale išvis pamiršau. Dabar atsiverčiu savo eilėraščius ir ne visada suprantu, ką turėjau minty. Grafomanijos liga praėjo kartu su visais pėdsakais :)

3. Nepakenčiu krepšinio, myliu futbolą. Nors studijų metais nelabai yra galimybių domėtis naujienomis, mano kambary vis dar pilna mėgstamiausios komandos atributikos, o esminius čempionatus stebiu neatsitraukdama.

4. Negaliu pakęsti, kai žmonės užpilinėja žalią arbatą verdančiu vandeniu. Pati jos išgeriu mažiausiai 3-4 puodelius per dieną. Juodą arbatą geriu tik su pienu, bet taip atsitinka kokį kartą per mėnesį. Kavos namie išvis neturiu, geriu nebent kavinėse ar fakultete iš aparato.

5. Paskutinį kartą buvau peršalus, rodos, 7 klasėje (tfu tfu tfu pro kairį petį). Nepripažįstu jokių maisto papildų, vitaminų ar mineralų kompleksų. Geriausias vaistas ir profilaktika - sveikas, naminis maistas bei ,,Vytautas'' :)))

6. Prieš kelerius metus per anglų paskaitą atlikinėjant užduotį reikėjo apibūdinti kokį grupioką 3 žodžiais. Mane apibūdino kaip ,,calm, collected and indifferent''. Tokia daugumai ir esu, nei pridėsi, nei atimsi.

7. Gyvenime buvo laikotarpis, kai klausiausi metalo, svajojau apie ilgaplaukį vaikiną ir nešiojau kerzus.. Bet po to atradau bitlus, įsimylėjau MB, kerzai vos galutinai nesunaikino mano kojų, tad teko keisti savo požiūrį ir pomėgius radikaliai. Matyt, taip ir palikau paauglystės laikotarpį.

Ir dabar jau tas laimingasis trejetas tinklaraščių, kuriuos visada mielai perskaitau, ir tuo pačiu menkutis įrodymas pačiai sau, kad skaitau ne vien tik visus foodblogus iš eilės..:

1. Paprastos mamos dienoraštis

2. Blogas pavadinimas

3. 36525 days

Ir matyt po viso to belieka kantriausius pradžiuginti receptu ?

Receptas iš kalėdinių serijos (taip, vėl riešutai ir džiovintos uogos..). Ilgai ieškojau, kuom gi skiriasi biscotti nuo cantucci, ilgai vyko vidinė kova, ką gi aš pagaminau, bet pasiduodu populiarumui ir sakau, jog vat pas mane tai išsikepė biskočiai.

Žmonės valgė, rodos, vyresni dantų neišsilaužė. Mama juos prie arbatos kramsnoti baigė gal tik prieš kokias 2 savaites, tad laikosi puikiai. Gamyba paprasta ir net nereikia sviesto (mane be galo džiugina kepiniai, kuriems pagaliau jo nereikia..) !

Kakaviniai biscotti su riešutais ir džiovintomis uogomis

Produktai (išsikepa daug):

* 3 kiaušiniai

* 1 arb. š. vanilės ekstrakto

* 1 puodelis cukraus pudros

* 2,75 puodelio (~330g) miltų (man prireikė daugiau)

* 0,25 puodelio kakavos

* 1,5 arb. š. kepimo miltelių

* žiupsnelis druskos

* 0,5 arb. š. cinamono

* po keletą saujų lazdyno riešutų, supjaustytų džiovintų slyvų bei spanguolių (jų nesmulkinti)

1. Dideliame inde išplakti iki purumo kiaušinius, cukraus pudrą ir vanilės ekstraktą.

2. Atskirame inde išsijoti kartu miltus, kakavą, kepimo miltelius, cinamoną ir druską.

3. Sausus ingredientus suversti į kiaušinių masę kartu su riešutais ir uogomis bei išminkyti. Tešla turi būti kieta. Jei ji yra per lipni, minkšta ar netgi skystoka, berti papildomai miltų po truputį ir minkyti, kol tešla bus tinkamo pavidalo.

4. Išminkytą tešlą padalinti į dvi lygias dalis ir suformuoti 2 pailgus batonus, maždaug 2,5 cm storio ir 30 cm ilgio.

5. Gautus batoniukus patiesti ant sviestinio popieriaus ir kepti iki 190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 25 min., arba kol bus iškepę, paviršius tvirtas.

6. Ištraukti iš orkaitės, leisti atvėsti apie 15 min., tuomet supjaustyti ~0,7 cm storio riekėmis, kurias tolygiai išguldyti ant sviestinio popieriaus ir kepti dar apie 15 min. iki 160 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, kol biskočiai galutinai išdžius ir pasidarys kieti (kepimo vidury galima apversti, kad baigtų kepti vienodžiau).

Šaltinis: http://ourkitchen.fisherpaykel.com/

Kepenų paštetas su skrudintais lazdynų riešutais ir brendyje mirkytomis spanguolėmis

Vsio. Sesija baigėsi :) Nors ir bene pati nesėkmingiausia, bet svarbiausia dabar daug gero poilsio ir beveik tradicine tapusi kelionė į Angliją pas MB...

Kaip tyčia 52 savaitėse Paštetų savaitė, o aš kaip tik tarp krūvos receptų turiu ir paštetą, kurį gaminau Kalėdų dovanoms (ilgokai užtrukau, kol išsiklausinėjau, ar tikrai visi valgo kepenis)..

Visad paštetai atrodė tokie lengvai pagaminami, bet kažko vis nedrįsdavau, nors šį receptą ilgesingai prisimindavau nuo pat jo publikavimo datos. Ir štai Kalėdos, stebuklų metas, padariau paštetą :) Tikrai paprasta, tad jei kepenis mėgstat ir jūs, drąsinu išbandyti.

Visiems stipriai patiko, lapnojo, net ausys linksėjo, vyresni sakė, kad skoniu primena kažkokį kaimišką patiekalą, nei tai paštetą, nei tai dešrą, kurį ruošdavo šviežiai paskerdus kiaulę. Žodžiu.

Šaltinis lietuviškas, bet keletas pakeitimų yra.

Kepenų paštetas su skrudintais lazdynų riešutais ir brendyje mirkytomis spanguolėmis

Produktai (užpildžiau 7*230 mL stiklainiukus):

* ~1,5 kg kepenų (naudojau ~1 kg galvijų ir ~0,5 kg kalakutienos)

* ~15 kvapiųjų pipirų žirnelių

* ~15 kalendros žirnelių

* po žiupsnį džiovinto rozmarino ir čiobrelių

* keletas lauro lapų

* druskos, juodųjų pipirų pagal skonį

* 2 svogūnai, susmulkinti

* 1 Š. cukraus

* 150 g sviesto + užlydymui

* ~300 mL alyvuogių aliejaus + kepimui

* 6 Š. džiovintų spanguolių

* 6 Š. lazdyno riešutų

* ~80 mL brendžio

1. Spanguoles užpilti brendžiu ir palikti gerti (aš užpyliau dieną prieš).

2. Riešutus šiek tiek apsmulkinti ir subėrus į skardą apkepinti įkaitintoje orkaitėje, kol lengvai paruduos (apie 15 min.). Po šito riešutų odelė turėtų lengvai atsiskirti. Na, ir šiaip skonis pagerės.

3. Kepenis nuplauti, sutvarkyti nuo plėvių, supjaustyti padoraus dydžio gabaliukais (galvijų kepenis supjaustyti tokio dydžio, kad panašėtų į kalakuto) ir užpylus vandeniu užkaisti. Vandeniui užvirus, jį nupilti, kepenis praplauti, ir vėl iš naujo užpilti vandeniu.

4. Subėrus visą krūvą išvardintų prieskonių, vėl užkaisti ir pavirti apie 15 minučių, arba kol kepenys išvirs, tačiau nepervirs.

5. Kol kepenys verda, keptuvėje įkaitinti šiek tiek aliejaus+sviesto ir ant silpnos ugnies apkepinti svogūnus, kol šie karamelizuosis (svogūnams pasidarius skaidriems, užberti cukraus, išmaišyti ir toliau kepti).

6. Išvirusias kepenis sumaišyti su alyvuogių aliejumi, išlydytu skystu sviestu ir susmulkinti blenderiu/mėsmale (aš tai dariau porcijomis smulkintuve). Jei gaunama masė atrodo per daug biri, pripilti papildomai dar šiek tiek aliejaus.

7. Į jau susiformavusį paštetą įmaišyti spanguoles, riešutus, svogūnus, supilti atlikusį brendį ir gerai permaišyti.

8. Išdalinti po taras ir, jei neketinat iškart viso kiekio suvalgyti, užlydyti skystu sviestu.

Šaltinis: http://niamniammm.blogspot.com/

Paryžius. Antras dublis. Nes kai kada ir maisto gali būti per daug

Taigi, jau net nebe po pirmo, o po antro egzamino pagaliau rašau. (Iškart atsiprašau už skaitymui nepatogų raidžių dydį, blogeris vis dar manęs neklauso..)

Krūvai žmonių papasakojus savo įspūdžius apie Paryžių gyvai, vis tiek dar negaliu susisteminti, glaustai sutraukti visų patirtų įspūdžių. Čia nebe viena para kaip vasarą, o jau beveik ir visos trys !

Bendrai galėčiau pavadinti - foodtrip'as. Teko paragauti labai daug ko (dabar labai begėdiškai pasigirsiu): foie gras, krabo, langustinų, austrių, kelių rūšių sraigių ir krevečių, jūros šukučių ir varlių. Nešneku apie kitus jau lyg ir ragautus, tik daug skanesnius nei įprastai patiekalus, ar kokybiškiausiai ne namie pagamintus kokteilius. Trumpai tariant, daug vaikščiojimo aplink kavines ir daug valgymo pavaikščiojus.

Aha. Dabar belieka arba viską nuosekliai ir smulkiai papasakoti, arba išskirti subjektyviai esminius punktus.. ?

1. Vasarą susišnekėti angliškai lengviau nei žiemą: vasarą dauguma prancūzų stengėsi palaužyti liežuvį, šįkart paklausus parlez-vous anglais?, ne kartą teko išgirsti nemaloniu tonu atsakant parlez-vous français? O gal tiesiog šitaip vis pakliūdavo.

2. Viena įsimintiniausių vietų - Rue Mouffetard Lotynų kvartale. Galima rasti mielų šeimyninių kavinių/restoranų, kur trijų dalių ganėtinai gurmaniški pietūs tik 27 eurai, ar Kretos virtuvės restoranėlį su maloniais besišypsančiais graikiško profilio vyrukais, kurie maloniai apšokinės ir dar paklaus, iš kokios šalies esi. Ir, žinoma, daugybė prekystalių su jūros gėrybėmis, mėsomis, sūriais, vaisiais, vynotekos... Ar šiaip visokios smulkmenos, bižuterija, kosmetika. Lyginant su vietomis, kur lankėmės vėliau, kainos ganėtinai mažos. Tikiu, kad Paryžiuje nemažai tokių gatvelių, bet mes šįkart lankėmės tik šitoje, ir porą kartų :)

3. Netikėtai atradome jūros gėrybių restoraną ir nutarėme į jį užsukti, kad jau austrių sezonas... Meniu tik prancūziškas, padavėjai arogantiškai nešneka angliškai, teko išsirinkti tiesiog patį brangiausią restorano patiekalą, kuriame, rodos, turėtų būti austrių. Buvo. Net 9. Ir dar visko tiek, kad artimiausiu metu galėsiu žiūrėti nebent į krevetes (nežinau, kaip galima jų atsivalgyti :>). Man sraigių užteks kokiam pusmečiui. Kurios krabo dalys ir kaip yra valgomos, man dar liko savotiška paslaptis.

4. Nemažai daliai prancūzų naujieji metai, rodos, neesminė šventė. Žinoma, prie Eifelio grūdosi minios, dar nemaža dalis užstrigo metro stengdamiesi nuvykti iki Eifelio/Eliziejaus laukų dar 2010aisiais, tačiau matėme tikrai daug žmonių, tiesiog šiaip pavienių einančių gatve, ar apsipirkinėjančių greito maisto užeigoje. Kažkas sunkiai suvokiamo lietuviškam mentalitetui.

5. Kavinėje/restorane dažniausiai jautiesi žmogumi, kuris užsakinėja muziką. Ne taip, kaip Lietuvoje. Net neklausę atneš geriamo vandens, lėkštutę panaudotam arbatos pakeliui, naują lėkštę papildomoms sraigių ir krevečių atliekoms.. Naujų metų dieną visur, kur vis užsukdavom kažko paragauti, padavėjai atsisveikinimui užversdavo krūva sveikinimų, siuntė oro bučinius ir plačiai, plačiai šypsojosi.

6. Prancūzijoje gera mokėti prancūzų kalbą :))) Visi, nors ir nepažįstami, tarpusavy bendrauja, juokauja, kiekvienas parduotuvėlės pardavėjas ar žmogus laukiantis už tavęs eilėje prie kasų - tavo draugas. Mes tuo tarpu tebuvom tie, kurie stovi nuošaliai, bukai šypsosi bei kartais pralemena merci.

7. Kadangi paryžietiškais standartais mūsų viešbutis buvo jau priemestyje, tai radome netoliese padorios maximos dydžio parduotuvę.. Tai buvo dar nuostabesnis apsipirkimas nei milžiniškam sainsbury. Tiesiog. Pavyko nukauti ir lauktuvėms pargabent krūvą nuostabiausių šokoladų, levandų (prieskoniai pardavinėjami iškart po 60-100 g. Įdomu, kokiais kiekiais fasuojamas šafranas ?) ir profesionalų ledų šaukštą (kad jau maniškis atsisakė šįkart užsukti į E. Dehilleriną).

8. Beauvais-Tille oro uostas pats apgailėtiniausias iš visų 9 matytų. Matyt dėl to, kad dieną, kurią turėjome atskristi, dauguma skrydžių į/iš šio oro uosto buvo atšaukta, o gal ir iš tikrųjų ten tokia betvarkė, turėjome užtrukti pusantros valandos laukdami kelių šimtų žmonių eilėje, kol patekome į Paryžiaus autobusą. O visi dokumentų, saugos patikros punktai jau norint išskristi... Gal taip tiesiog todėl, kad prancūzams tikrai nusispjauti ant šiuolaikinių technologijų pažangos ir efektyvaus darbo? Žinoma, ko norėti iš oro uosto, kuriame skraido pigiausios avialinijos, bet, bet. Tikiuosi, tai paskutinis apsilankymas toje vietoje.

9. Dvi dienos ir naujųjų sutikimas buvo fantastiška, bet paskutinė diena.. Iš serijos: Kam reikia frazių Man reikia į ligoninę arba Man reikia pagalbos trumpuose prancūzų kalbos kursuose? Pirmąją naujųjų metų dieną atsibudau ne nuo žadintuvo, o nuo apsinuodijimo (tai štai kodėl visą dieną prieš nebuvo apetito valgant tą anties krūtinėlę ir vos juntamai pykino..). Teko leisgyvei krautis lagaminą ir lengvai vėluoti į oro uosto autobusą. Nualpti traukinyje, suvokti, kad niekam čia nerūpi akivaizdžiai vos paeinantys žmonės ar šaukiantys Help!, brautis į metro tarnybines patalpas ieškant vandens, bandyti susišnekėti su angliškai vos pralemenančiais gydytojais, vėluoti jau ir į lėktuvą. Šokiruoti taksistą Paryžiaus centre prašant jo nuvežti už fantastinius pinigus į už 80 km esantį patį pigiausią oro uostą, kuriame už tą sumą jau galima ir porą lėktuvo bilietų nusipirkti. Važiuoti, važiuoti, važiuoti. Spėti atvykti dar neišskridus lėktuvui (!), bet po visko užstrigti pusvalandžiui absurdiškose eilėse, ir po visko suvokti, kad skrydis lengvai atidėtas. Išmesti kruasanus, vaisius, madeleinės ir vyno butelį, kuriuos turėjome pusryčiams. Norėti vandens ir į Lietuvą. Nemaniau, kad kada nors šitaip nuoširdžiai džiaugsiuosi palikdama Prancūziją, Paryžių. Ligi šiol lengvai nupurto išgirdus prancūzišką šnektą. Todėl dabar ir be recepto - skrandis dar jautrokai reaguoja maisto tema.

10. Kadangi, žinoma, nesupratome, jog metro per garsiakalbius skelbia, kad 12 31 nuo 23 val. ir visą 01 01 dieną važiavimas metro yra nemokamas, prisipirkom bilietų... Tad jei kas planuojat artimiausią mėnesį (šiaip reiktų pasidomėti bilietų galiojimo laiku, gal ir ilgiau) vykti į Paryžių ir savarankiškai pasivažinėti po miestą, dovanoju 8 carnet tipo bilietus, sutaupysit 9,6 euro :)

Ir po viso tiesiog žudančiai grandiozinio, padriko pasakojimo, toks pat padrikas maisto foto reportažas..

kaip aš vėluoju

Labai daug kur pavėlavau šiame internetiniame maisto pasaulyje. Ir kalėdinių receptų vis dar nesudėjau (tiesą sakant, net ir prieškalėdiniai vis dar eilėje), ir Languotos prijuostės tema nepasipasakojau, ir dar net nepasveikinau su jau praėjusiomis šventėmis... Jau, rodos, netgi buvau susiruošusi suspėt, bet tai apšvietimas virtuvės kampeliui nufotografuoti per prastas, tai reikia keletą dienų sėdėti prie vaišių stalo su artimaisiais, tai ima ir nebeveikia kompiuterinė pelė ?

Žodžiu. Sveikinu su praėjusiomis šventėmis, dėkoju visiems, kurie paskaito ar net kartais kažką iš čia pagamina, taip pat dėkoju už virtualiai kartu dar vienus praleistus metus tiems žmonėms, kurie mielai dalinasi savo virtuvės potyriais ir leidžia iš jų mokytis, mokytis... Te atėję metai būna bent jau tokie pat geri, kokie praėję 2010ieji :)

Norėjau aprašyti ir savo kelionę į Paryžių, bet matyt tai jau padarysiu praėjus pirmajam egzaminui po kelių dienų... Taigi, laukit daug istorijų, skanių nuotraukų ir receptų.

to be continued...